Prisiminimai / Messages

Profesorė Irena Veisaitė – brangi ir mylima mūsų dėstytoja. Užsienio literatūros paskaitos skatino mąstyti ne tik apie nagrinėjamus kūrinius, bet ir apie save, aplinkinius, apie skaudžias pasaulio patirtis. Kartu vykome į Kauno dramos teatro spektaklius, dalyvavome susitikimuose su įdomiais, dažnai ir į sistemos rėmus netilpusiais žmonėmis. Ji pasitikėjo mumis, studentais. Mums Profesorė buvo autoritetas, o kartu ir labai savas, paprastas, artimas žmogus. Kai renginiuose ar kur nors atsitiktinai susitikdavome, ir po daug metų prisimindavo, atpažindavo. Kaip gaila, kad paskutinis mūsų pabendravimas šių metų vasario mėn. buvo toks trumpas, bet džiaugiuosi dar suspėjusi perduoti mūsų kurso (1966–1970 m. laida) linkėjimus ir kurso draugės Leokadijos Ražauskaitė-Balkuvienės užfiksuotą 301 auditorijos (ten dažniausiai vykdavo paskaitos) vaizdą (tiesa, jau kitokį nei prieš 50 metų). Pažadėjau dar aplankyti, parašyti ar paskambinti. Deja, pažadai liko neįgyvendinti. Atminty vis skamba Profesorės tąkart ištarti žodžiai:„Neatidėliokim taip ilgai kito susitikimo. Reikia jau paskubėti. Ypač man…“ Negi nuojauta diktavo tuos žodžius?.. Belieka atsiprašyti, kad nesuskubome…

I only met Irena once, but it was an important moment. I was looking for answers, questioning my past, trying to reimagine futures. She listened to me so intently, offered such quick insight, inpired through her very being, guided my next steps. And here, venturing into 2021 I will be taking forward ideas that she put into my head. I’m grateful for the ways in which she has touched and will continue to touch, so many lives.

We were fortunate enough to have spent a wonderful weekend with Irena in April 2019 in Vilnius. We met her when her grandson Misha married our eldest daughter, Katie in 2018 and told her we were keen to visit Vilnius. She was so eager to show us the city. What was fascinating about Irena was her lust for life. In spite of or perhaps because of her back story, she was interested in everything; arts, literature, science, history,food….
She was a fascinating companion and loved everything Lithuanian. This to some extent surprised us given the Holocaust and of course her family history. But she had a remarkable ability to compartmentalise. She rarely looked back and always looked forward. My lasting memory of her is of her literally running down the steep stairs of her apartment building despite having failing eyesight and ignoring my futile attempts to hold onto her. She had a place to visit and no one was going to slow her down. She will be sorely missed by both her family and of course the wider world which she illuminated.
המקום ינחם אתכם בתוך שאר אבלי ציון וירושלים
“May God comfort you among the other mourners of Zion and Jerusalem.”

Irena Veisaitė gimė tais pačiais metais Kaune kaip mano tėvas, ir abu užaugo toje pačioje Totorių gatvėje. Karas nubloškė mano tėvą į Kanadą, o Irena liko kaip vaikas išgyventi absoliučią žmogaus tamsumą – jos pačios įkalinimą ir motinos nužudymą Kauno gete; po to išgyveno ir žmogaus besąlygišką gerumą – jos, kaip litvakės, slėpimą nuo nacių ir išgelbėjimą lietuvių šeimoje.
Nors mano tėvas ir Irena vaikystėje nebendravo, kai po beveik 50 metų susitiko, vienas kitą prisiminė kaip “mergaitę su paspirtuku” ir “berniuką, kuris su smuiku eidavo į muzikos mokyklą”.
Irenos išgyvenimai jai paliko pasirinkimą: nusivilti žmogumi dėl neapsakomo potencialo blogiui, arba džiaugtis jo potencialu būti besąlygiškai geru. Ji pasirinko antrą kelią ir šis pasirinkimas persunko jos esybę iki kaulų. Dėl jo kiekvienas ją patyręs žmogus nebegalėjo ja atsistebėti. Puikiai suprasdama žmogaus gėrio trapumą, ji tapo moraliniu kompasu ne tik Lietuvoje bet ir toli už jos ribų.
Irena buvo nepaprastai išmintingas žmogus, o jos išmintis buvo nepaprastai paprasta: Kad vienintelė gyvenimo prasmė yra mylėti ir kurti, ir kad tai yra neapsakomai sunkiau nei neapkęsti ir griauti.
2015 m., kaip vestuvinę dovaną mano broliui Dariui, sukūriau filmą pavadinimu “How to live together”, kuriame uždaviau visiems vestuvių svečiams klausimą, kaip derėtų porai gyventi kartu. Viena iš pašnekovių buvo Irena, kurios atsakymu su jumis dalinuosi.
Ačiū Irena, kad buvai tarp mūsų. Tavo šviesa dega visų žmonių širdyse, prie kurių tu prisilietei. O jų buvo ir bus be galo daug.

(Nuoroda į filmo ištrauka: https://mediakeep.de/irena_veisaite.mp4)

 

Esu Kalėjimų departamento kursantas. Mūsų kurso lietuvių kalbos, gerb. Dėstytoja, Jolanta Žalienė, labai šiltai atsiliepė apie amžiną atilsį Ireną Veisaitę.
Užuojata artimiesiems. Gaila, kad mums taip ir neteko labiau pažinti šios iškilios asmenybės…