in memorium.
” kai tau yra aštuoniasdešimt ar aštuoniasdešimt penkeri, kaip kam duota,kiekvieną dieną ką nors prarandi-galmybę judėti, prisiminti, veikti ir tai yra naturalu.Tai reikia priimti ,kaip duotybę ir neišvengiamybę, nes, AČIŪ DIEVUI,esame mirtingi.
Tai ištrauka iš knygos”AURIMAS ŠVEDAS IRENA VEISAITĖ, GYVENIMAS TURĖTŲ BŪTI SKAIDRUS”., psl. 308.Tai jos, jau dabar”ave šolem”,kas reikštų A.A., Irenos išsakyta mintis, kai jos autorius paklausė:” ką reiškia JOS”būti laukimo zonoje, būti laukimo kambary.
Mielas skaitytojau, dėl vienokių ar kitokių savo asmeninių nuostatų nesu ”feisbuke”, negaliu girtis,kad kad labai artimai pažinojau IRENĄ, NEGALIU FOTOGRAFUOTIS liejančiu ašaras bei kažkuo vaidinti.Aš tik galiu pasigirti,kad iš JOS rankų gavau asmeniškai pačią brangiausią dovaną,jos knygą su nepamirštamu užrašu:”su dėkingumu, meile, viltingai.” Ir dar mažytė nupiešta gėlytė.
Pagal visas judėjų tradicijas, ir visai nesvarbu, koks dydis yra velionio tikėjimo laipsnis, yra sukalbama speciali malda ”KADIŠ”.Tai malda, kuri turi gilią prasmę, kuri sako: kai judėjas miršta,atsiranda spraga” Pasibaigus maldos žodžiams, visi taria ”AMEN” IR TEGUL BUS PALAIMINTAS VARDAS JOS”
Taip, žydų bendruomenėje atsirado didžiulė spraga, nežinau ir nemanau, ar mes ,dar likę gyvi, sugebėsime būti tokie, kokia buvo JINAI.Ar sugebėsime turėti tiek žinių, ar išmoksime taip mąstyti,išsakyti ir parašytitaip, kaip tai darė JI.
Niekados negalėsiu pamiršti JOS gražios ir sultingos lietuvių kalbos, JOS logiškai sudėtus sakinius, ypatingo balso, jo skambesio ir gražios žmogiškos šypsenos. Na , tokios ypatingos…..
”Aš seniai jaučiu,kad mano gyvenimo laikrodis tiksi ir tai taip pat yra įdomu stebėti. Pagaliau aiškiai suvokiu,kodėl reikia mokėti atleisti, kad man atėjo laikas ne mokyti vaikus ir jaunimą, o mokytis iš jų, nes, kaip esu sakiusi,nieko gyvenime nėra pastovaus, išskyrus kaitą Mokytis reikėtų iki paskutinio atodūsio…Senatvė duoda tau tą galimybę realizuoti..
Štai ir pacitavau iš knygos apie JĄ ,JOS paskutinius sakinius .Ir išgirdau tarsi palinkėjimą ir mums visiems.
Girdėjau,kad kuo čia mes šlovinam tą žydelką. .Bet ,mielieji, kiekviena tauta turi teisę turėti savo rašytojus,profesorius ir Dievus šitoje Žemėje. Kiekvienas iš mūsų turi savo gerbėją.JI man buvo viena iš tų, nes JI mokė:”jeigu prieš mane atsistotų mamos kankintojas arba žudikas ir gailėtųsi dėl to,ką yra padaręs, aš jam tikrai atleisčiau. Turbūt neįmanoma atleist tam, kas nesigaili savo juodų darbų. Tačiau keršyti jam būtų beprasmiška(psl. 98).
Nuo šios dienios pradėjau studijuoti ir giliai apmąstyti jos pamoką, apie mokėti ir
mokėjimą atleisti.Tai labai svarbu likusiems litvakams, nes visi esame to paties likimo vaikai, tame skaičiuje ir aš.
Kai žydai atsisveikina su tais,kurie išeina ANAPILYN, prie kapo jie taria” zai a gute betlerke
far uns” , BŪK GERA MUMS PRAŠYTOJA.
BŪKITE,LABAI PRAŠOME.