Profesorė Irena Veisaitė – brangi ir mylima mūsų dėstytoja. Užsienio literatūros paskaitos skatino mąstyti ne tik apie nagrinėjamus kūrinius, bet ir apie save, aplinkinius, apie skaudžias pasaulio patirtis. Kartu vykome į Kauno dramos teatro spektaklius, dalyvavome susitikimuose su įdomiais, dažnai ir į sistemos rėmus netilpusiais žmonėmis. Ji pasitikėjo mumis, studentais. Mums Profesorė buvo autoritetas, o kartu ir labai savas, paprastas, artimas žmogus. Kai renginiuose ar kur nors atsitiktinai susitikdavome, ir po daug metų prisimindavo, atpažindavo. Kaip gaila, kad paskutinis mūsų pabendravimas šių metų vasario mėn. buvo toks trumpas, bet džiaugiuosi dar suspėjusi perduoti mūsų kurso (1966–1970 m. laida) linkėjimus ir kurso draugės Leokadijos Ražauskaitė-Balkuvienės užfiksuotą 301 auditorijos (ten dažniausiai vykdavo paskaitos) vaizdą (tiesa, jau kitokį nei prieš 50 metų). Pažadėjau dar aplankyti, parašyti ar paskambinti. Deja, pažadai liko neįgyvendinti. Atminty vis skamba Profesorės tąkart ištarti žodžiai:„Neatidėliokim taip ilgai kito susitikimo. Reikia jau paskubėti. Ypač man…“ Negi nuojauta diktavo tuos žodžius?.. Belieka atsiprašyti, kad nesuskubome…