Irena Veisaitė gimė tais pačiais metais Kaune kaip mano tėvas, ir abu užaugo toje pačioje Totorių gatvėje. Karas nubloškė mano tėvą į Kanadą, o Irena liko kaip vaikas išgyventi absoliučią žmogaus tamsumą – jos pačios įkalinimą ir motinos nužudymą Kauno gete; po to išgyveno ir žmogaus besąlygišką gerumą – jos, kaip litvakės, slėpimą nuo nacių ir išgelbėjimą lietuvių šeimoje.
Nors mano tėvas ir Irena vaikystėje nebendravo, kai po beveik 50 metų susitiko, vienas kitą prisiminė kaip “mergaitę su paspirtuku” ir “berniuką, kuris su smuiku eidavo į muzikos mokyklą”.
Irenos išgyvenimai jai paliko pasirinkimą: nusivilti žmogumi dėl neapsakomo potencialo blogiui, arba džiaugtis jo potencialu būti besąlygiškai geru. Ji pasirinko antrą kelią ir šis pasirinkimas persunko jos esybę iki kaulų. Dėl jo kiekvienas ją patyręs žmogus nebegalėjo ja atsistebėti. Puikiai suprasdama žmogaus gėrio trapumą, ji tapo moraliniu kompasu ne tik Lietuvoje bet ir toli už jos ribų.
Irena buvo nepaprastai išmintingas žmogus, o jos išmintis buvo nepaprastai paprasta: Kad vienintelė gyvenimo prasmė yra mylėti ir kurti, ir kad tai yra neapsakomai sunkiau nei neapkęsti ir griauti.
2015 m., kaip vestuvinę dovaną mano broliui Dariui, sukūriau filmą pavadinimu “How to live together”, kuriame uždaviau visiems vestuvių svečiams klausimą, kaip derėtų porai gyventi kartu. Viena iš pašnekovių buvo Irena, kurios atsakymu su jumis dalinuosi.
Ačiū Irena, kad buvai tarp mūsų. Tavo šviesa dega visų žmonių širdyse, prie kurių tu prisilietei. O jų buvo ir bus be galo daug.
(Nuoroda į filmo ištrauka: https://mediakeep.de/irena_veisaite.mp4)
