Su Irena susipažinome 2004-aisias Berlyne, per Lietuvos žydų kultūros dienas. Žmonės po renginio susibūrė prie jos. Irena kažką spinduliavo, kas žmones traukė ir jie niekaip nesiskirstė… Kadangi buvau viena iš renginio organizatorių, paklausiau Irenos, ką dar ji norėtų pamatyti Berlyne. Ji paminėjo kelis muziejus, bet svarbiausia jai buvo – TEATRAS. Pamatyti režisieriaus Thomo Ostermeierio “Norą“ Berlyno Schaubühne teatre. Nes tai juk tokia gera proga pamatyti įdomaus, mėgiamo režisieriaus naują darbą. Ir vietų paprašė parterio priekyje, kad „būtų galima justi aktorių energiją“. Bilietų kasose, žinoma, jau seniai nebuvo likę, bet aš supratau, kad į tą spektaklį Irena žūtbūt privalo patekti, kad tai beveik mirties ir gyvenimo klausimas. Neprisimenu tiksliai, ką sakiau paskambinusi į teatro administraciją, bet tuos du bilietus mes gavome. Parteryje, priekyje.
O gegužės pirmąją sekė Irenos kalba prie Brandenburgo vartų Berlyne, nes tą dieną Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Irena labai jaudinosi, bet ir buvo labai laiminga, kad kalbės būtent čia, šalia Adlono viešbučio, kur ji dešimtmetė mergaitė su tėveliu keliaujanti po Europą 1938 metais pirmąkart pamatė geltonai dažytus suolus, skirtus vien žydams. Irena papasakojo, kaip tėtis pakvietė ją garsioje Berlyno alėjoje Unter den Linden prisėsti ant geltonojo suolo ir pasakė: „Mes esame Lietuvos piliečiai, keliaujame su Lietuvos pasu, šis suolas mums neprivalomas. Bet pajusk, kaip jautiesi, kai esi taip atskirtas ir pažemintas.“ Ir štai po šešiasdešimt šešerių metų Irena stovėjo netoli tos pačios vietos ir kalbėjo ne vien kaip Lietuvos pilietė, bet ir kaip europietė. Ir buvo galima justi, kad ši europietiška tapatybės dalis jai labai sava ir esminė.
Esu labai dėkinga Irenai už bendrai praleistas valandas, ekspromtiškus pietus ir vakarienes, bendrus apsilankymus teatre, sutiktus pas ją žmones, palaikymą ir netiesiogines pamokas. Labai jos truks. Užuojauta dukrai Alinai, Danikui ir Mišai, Ženiai ir Irenos bičiulių ratui. (Parašiau sąmoningai „ratui“, nes ne sykį su Irena atsisveikindami visi susikabindavome rankomis.)