Skip to content

Dr. Kamilė Rupeikaitė, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorė

Išėjus tokioms asmenybėms, kaip Irena Veisaitė, visuomet žiojės tam tikra tuštuma, nes su Irena išėjo ištisa epocha – pastarasis Lietuvos šimtmetis, kupinas skaudulių, trauminių patirčių, netekčių, o kartu esminio žmogiškumo, tolerancijos, gebėjimo išgirsti ir susikalbėti.
Humanistų, europietiško mentaliteto tėvų šeimoje gimusi Irena įdiegtomis etinėmis vertybėmis vadovavosi visą gyvenimą. Ji nuolat prisiminė jos mamos prieš mirtį jai, tuomet paauglei, duotus tris priesakus: gyventi pagal galimybes; būti savarankiškai, gyventi su tiesa, nemeluoti, būti atvirai žmonėms; niekada niekam nekeršyti. Irena teigė, jog vienintelis kelias, vedantis į gyvenimą, yra atleidimas. Tai ir liudijo jos asmenybės stiprybę. Atleidimas, empatija, pasitikėjimas, tiesa buvo Irenos gyvenimo varomoji jėga. Irena buvo žmogiškumo, tikrosios tolerancijos ir išminties pavyzdys visa savo esybe. Gyveno be smerkimų, mokėjo priimti ir kitokią nuomonę, todėl natūraliai apie save telkė daugybę pačių skirtingiausių žmonių. Buvo ir žydė, ir lietuvė, šios tvirtos dvejopos tapatybės dėka visuomet tiesusi tiltus tarp abiejų bendruomenių ir padėdavusi susikalbėti jautriais istoriniais bei ideologiniais klausimais.
Irena Veisaitė buvo artima Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus bičiulė, su nuoširdžiu susidomėjimu dalyvaudavusi, kai tik galėdavo, muziejaus renginiuose. Muziejaus surengtų ekspozicijų ir parodų, skirtų išgelbėtiems Lietuvos žydams ir jų gelbėtojų atminimui, herojė. Ireną dažnai būdavo galima sutikti muziejaus Tolerancijos centre veikiančioje nuolatinėje ekspozicijoje „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“, kur ji atvesdavo bičiulius ir artimuosius, kad pasidalintų savo išgyvenimo per Holokaustą istorija. Mums, su ja bendravusiems, patyrusiems jos žmogišką šilumą ir draugiškumą, lieka patys šviesiausi prisiminimai. Tokie žmonės, kaip Irena, yra nepakeičiami.

130776755_2765279147072522_5223615057910555454_o.jpg