Paskutinį sykį susitikome su Irena šių 2020 metų spalio 18 Jaunimo teatre per spektaklį „Urbančičiaus metodas“. Su ja kaip visuomet buvo jos ištikimi palydovai, mokytojas Marius ir teatralė Audra Žukaitytė. Manau, kad tai buvo vienas paskutinių spektaklių, kuriuos aplankė Irena. Po to aptarėme spektaklį telefonu, pasakiau kad man labai patiko ir kodėl. Irena labai apsidžiaugė. Ji visuomet labai džiaugėsi, kai kažkas kažkam patikdavo. Tąsyk labai mane agitavo, kad apie tai parašyčiau į spaudą, kad tai turėtų būti labai svarbu režisieriui Arturui Bumšteinui. Jai visuomet rūpėjo jauni kūrėjai. Įvykdžiau. O paskutinis spektaklis, kurį kartu aplankėme, buvo Vaitkaus „13as apaštalas“ Rusų dramos teatre 2020 m. pradžioje. Ji po to pasakė, kad jai buvo įdomu, kad padarė stiprų įspūdi, bet ją sunervino, kad „visi labai rėkia“. Labai susidraugavome su Irena per pastaruosius septynetą metų, o pažįstami dar nuo mano vaikystės. Tuomet per mano draugo Josifo šeimą patekau į draugišką ir šiltą itin kultūringų Vilniaus žydų bendruomenę ir buvau priimtas ten, kaip savas. Prisimenu ir Irenos dukrą Aliną vaikystėje. Buvo labai išvaizdi, rimta, ori ir griežta mergaitė. Aš jos prisibijojau. Kaip ir mama, jau tuomet puikiai laikė nugarą. Nuo tada man atsivėrė durys į nuostabų kultūringų žydų pasaulį, žydai buvo mano tėvų draugai ir mano profesijos mokytojai. Visa, kas manyje yra vertingo, išmokau iš jų. Irena buvo mano paskutinis tiltas į tą žydų pasaulį, kur ir mano tėvai, būdami ne žydai, irgi jautėsi savi. Dabar tie vartai man užsivėrė. Bet tai lieka manyje. Irena buvo tikras mūsų gyvenimo, šio pasaulio stebuklas. Ačiū Jums. Užuojauta.