Profesore Irena Veisaite iš tolo žavėdavausi nuo mokyklos laikų. Daug kartų jos mintys bei darbai suteikdavo vilties ir įkvėpdavo vėl patikėti pasauliu. Nuoširdžiausia užuojauta profesorės artimiesiems ir visiems jos gedintiems bičiuliams, prie širdies glaudžiantiems I.Veisaitės atminimą.
Profesorę pabandyti pakviesti pokalbiui išdrįsau tik prieš metus. Tuomet netikėtai ją pamačiau Valdovų rūmuose vykusiame prof. Tomo Venclovos istorinės knygos pristatyme. Virpanti iš jaudulio priėjau ir pabandžiau išdėstyti mūsų galimo interviu idėją, melsdamasi, kad tik jai ši nepasirodytų banali. O I.Veisaitė, mano dideliam palengvėjimui, atrodė susidomėjusi ir padiktavo savo elektroninio pašto adresą.
Neilgai trukus parašiau laišką, į kurį atsakymo sulaukiau nepaprastai šiltu kreipiniu – „Gabija, mieloji“. Telefonu susitarėme dėl susitikimo. Kai pamačiau, kad turbūt tądien nebepavyks papietauti, nes pas profesorę teks važiuoti iškart po ilgos dienos universitete, I.Veisaitė nuramino: „Nesijaudink, aš tave pavalgydinsiu.“ Galbūt tai ir smulkmena, bet tokia, kurią visada atsiminsiu – joks pašnekovas ar pašnekovė man nėra rodęs/rodžiusi tokio natūralaus žmogiško rūpesčio.
Kitas mielas epizodas, kuris įsirėžė į atmintį, kai drauge stovėjome jos buto virtuvėje ir kaitėmės arbatą.
– Su pienu? – paklausė I.Veisaitė.
– Žinoma, – kuklindamasi atsakiau.
– Su cukrum?
– Dėkui, bet be.
– Maladiec! – mano pasirinkimą juokdamasi įvertino profesorė.
Po šio neformalaus pasišnekučiavimo mūsų bendravimas dar labiau atsirišo. Prisėdome svetainėje. Ant stalo spragsėjo žvakės liepsnelė. I.Veisaitė teiravosi, kodėl taip domiuosi žydų istorijomis. Po to parodė Matildos Olkinaitės tekstus ir paprašė, kad garsiai perskaityčiau vieną jos eilėraščių. Tos eilės buvo be galo gražios, jausmingos.
Interviu metu kalbėjomės apie tarpukarį ir dabartį, atminties politiką, skirtingų tapatybių suderinamumą. Deja, bet tą sykį pokalbio taip ir nepabaigėme – tarėmės susitikti dar kartą.
– Na, ką padarysi. Man jau ir metų kiek, – liūdnai šyptelėjo I.Veisaitė.
– Niekis, viskas gerai. Manau, kad metai yra dovana. Nesu tikra, ar aš pati tiek kada nors sulauksiu.
– Sulauksi, sulauksi. Ramiai. Svarbiausia, kad gyventum be neapykantos.
Norėjau, kad kitą susitikimą su profesore įamžintų brangi draugė ir bendražygė Karolina Savickytė. Bet I.Veisaitė tuo metu nekaip jautėsi, o netrukus Lietuvoje buvo įvestas karantinas. Taip šis interviu liko neužbaigtas. Jo dalys, gerbiant profesorės atminimą, niekada nebus publikuotos.
I.Veisaitė rinko akmenukus – iš Nidos, iš pasivaikščiojimų, iš tolimesnių kelionių. Vieną nusprendė padovanoti ir man: smulkutį, rusvą su žėručiu. Visad jį su savimi nešiojuosi. Šias eilutes taip pat rašau vis glausdama jį prie skruosto. Akmenuką buvau suradusi ir jai. Gaila, bet jau nebeįteiksiu.
Sunku išmatuoti profesorės palikimą. Manau, tai geriau suvoksime tik ilgainiui. Neabejoju, kad bus rengiamos įvairios I.Veisaitės vardo konferencijos, steigiamos stipendijos, galbūt jos garbei vadinamos įstaigos. Tačiau svarbiausias dalykas, kad šiame pasaulyje ir toliau gyvens daugybė jos ugdytų – tiesiogiai ar netiesiogiai – žmonių, kurie kurs ateitį sau ir kitiems, vadovaudamiesi tais humaniškumo idealais.