Kaip Jūsų truks, miela Irena, Jūsų palaikymo (nuo mano tekstų ir prasidėjo mūsų draugystė), pokalbių su Jumis ir Jūsų laiškų, kurių kiekvienas pasibaigdavo žodžiu “apkabinu”. O tiesiog nubėgti kartu per Nekrošiaus “Idioto” pertrauką pas jus greitos vakarienės? Jūs visada ir visiems turėjote laiko. Paties nuostabiausio laiko. Jaučiuosi didžiai apdovanota, kad galėjau būti nušviesta Jūsų šviesos iš taip arti.