Miela Irena,
Aš atėjau į Jūsų gyvenimą gana vėlai, tik prieš tris metus. Tada atėjau pas Jus į namus prašydama man parodyti Matildos eilėraščius. Jūs ištraukėte sunkų stalčių ir iškėlėte Matildos dienoraštį ir eilėraščių sąsiuvinį ir paguldėte ant stalo priešais mane. O aš nuo tos dienos jaučiausi įsipareigojusi. “Sielos susišaukė” – man tada pasakėte. Ir aš tą patį pajutau. Sielos susišaukė. O dabar girdžiu Jūsų balsą eilinį karta mane taisant, “sakyk tu, o ne jūs”. Tačiau sakau dabar Jūs iš didžulės pagarbos… Jūs, Irena, mane išmokinote svarbią gyvenimo pamoką. Tolerancija yra daugiau negu gražūs žodžiai, tai yra sugebėjimas priimti kitą net tada kai nuo to skauda.
Prisimenu, kai man skambinote vidury pandemijos susirūpinus, kad nesusiskambinate su mūsų bendra jauna pažįstama, bijodama, kad ji susirgo koronavirusu, net nepagalvodama apie save, kad reikia save saugoti ir rūpintis savimi. Tokia ir buvote, visuomet pirmoje vietoje rūpinotės kitais, atjautėt juos su savo gilia širdimi. Per mūsų paskutinį pokalbį telefonu, pusantros savaitės prieš tai, kai patekote į ligoninę, kalbėjomės apie Liuciją, ir apie tai kaip yra svarbu paskambinti žmogui ir tarti švelnų žodį, nes niekados nežinai ar tas žodis bus paskutinis.
Ačiū, kad man, ir mums visiems, padovanojote Matildos balsą–po tos dienos ir mano širdis nebebuvo ta pati–joje sutalpinau visą Lietuvą.